gaubtūras

×gaubtū̃ras (hibr.) sm. (2) 1. priešakinė viršutinė krosnies dalis, koptūras: Apsmilkęs kaip pečiaus gaubtū̃ras Ps. Išgriuvo pečiaus gaubtū̃ras Ps. Krosnį sukrovė iš stiprių akmenų ir apdengė gaubtūru su dūmtrauke, kad nebūt gailu ir galvų negautų Vaižg. 2. Vaižg žr. gaubtuvas 5. 3. vieta prieš kepamosios krosnies angą, priežda: Susikūrė gaubtūrėlyje ugnį ir ėmė čirškinti dešros galą Vaižg.